Apie mane
"Jautrumas nėra visa mano asmenybė, bet mano asmenybė formuojasi dėka mano jautrumo savybės"
Anksčiau galvojau, kad skirstyti žmones į kategorijas ir prilipdyti jiems etiketes yra lengvas būdas juos pažinti. Intravertas, ekstravertas, jautrus, nejautrus, tylus ar karštakošis. Bet kuo geriau pažinau save, tuo labiau supratau, kad mes kur kas sudėtingesni nei šios stereotipinės kategorijos. Ir tame yra labai daug žavesio, nes pasirodo būti jautriu žmogumi – nėra nuosprendis, tai greičiau savybė, kuri daro įtaką mūsų gyvenimo pasirinkimams.
Kai pradėjau kurti turinį socialiniuose tinkluose, buvau patyrusi perdegimą darbe. Viskas dėl ko taip stipriai dirbau nebeteko prasmės. Nebenorėjau keltis į darbą, nebeturėjau energijos spręsti problemas, atsirado nuolatinis egzistencinis savęs kamantinėjimas – ar čia jau viskas? Kai iš Vilniaus grįžau gyventi atgal į Klaipėdą, turėjau daug idėjų ką norėčiau daryti toliau, bet labai mažai pasitikėjimo savimi, kad iš tikrųjų išdrįsčiau tai įgyvendinti. Todėl pradėjau po truputį.
Neprabėgus pusmečiui po išsikraustymo – įsimylėjau. Buvau labai laiminga, nes prieš tai keturis metus gyvenau vienišos merginos gyvenimą ir dažnai pagalvodavau – gal santykiai ne man? Padėjusi visas šias mintis į šoną, nėriau į santykius ir išsikrausčiau gyventi į Šveicariją. Tai buvo mano svajonės išsipildymas. Gal dėlto, kai visikas iširo, jaučiausi išduota visatos – kodėl mes gauname tai apie ką svajojame, o vėliau to netenkame arba esame patys priversti paleisti tai vardan savo emocinės gerovės?
Grįžusi gyventi atgal į Klaipėdą džiaugiausi vienu – jautrumo dovana projektu. Išdrįsau vesti konsultacijas, kurti mokymus ir pdf gidus. Vis daugiau lipau per save ir augau ne tik kaip specialistė, bet ir asmenybė. Verta paminėti ir tai, kad esu moklsų žmogus. Man nuolat norisi sužinoti ar išmokti ką nors naujo. Todėl pasitaikius progai šalia vykdomos veiklos įgijau ir apželdinimo specialisto profesiją. Myliu augalus ne mažiau nei žmones 🙂
Kai leidau sau įsimylėti ir išsiskirti dar kartą, krausčiausi vėl. Veikla, kuri pradžioje nešė tiek džiaugsmo, pradėjo nebenešti norimo rezultato. Todėl grįžau į samdomą darbą. Kartais atrodo, kad ir kiek pastangų įdėjau mokantis klausyti intuicijos, suprasti savo jausmus ir niekur nuo savęs nebėgti, vis tiek atsidūriau ten pat kur ir pradėjau. Gal tai pradžia naujos istorijos, kuria kažkada galėsiu pasidalinti su tavimi?
Kad ir kaip be būtų – jautrus tu ar ne, tikiu, kad lygiai taip pat eini per gyvenimo mokyklą, kuri nuolat verčia mokytis pamokas, kurioms atrodo niekada neužsirašei. Anksčiau į šią mokyklą žiūrėjau, kaip į kančią – kodėl man? Kodėl negali būti viskas gerai? Dabar į tai žiūriu kaip į žaidimą – o kas manęs laukia toliau? Nes tikiu, kad ir kur nuvestų mūsų kelias, mes kiekvienas savyje turime šviesos kompasą, kuris net ir tamsiausią dieną rodo kelią kur eiti toliau. O jeigu sunkiai seksis pamatyti savo šviesą, užsuk į mano blogą, ten dalinuosi tuo, kas rezonuoja man, kad ta šviesa ne tik niekur nedingtų, bet ir nuolat ryškėtų 🌟