Nežinau kas bus toliau..
Šiemet sau gimtadienio proga palinkėjau lengvumo. Lengvumo santykiuose, lengvumo galvoje ir mintyse, lengvumo žiūrint į pasaulį, lengvumo siekiant savo tikslų ir lengvumo tvarkantis su iššūkiais. Dažnai sau pakartoju, kad mane yra lengva mylėti. O atrakinus telefoną pasitinka frazė: „Visata, parodyk, kaip lengva gali būti”.
Ar aš tikrai tokia sunki jaučiuosi? Ar iš tikrųjų viskas aplink mus yra taip sunku? Gal sunkumas yra tik iliuzija, kurią sukūrė mano protas? O gal tai mano jautri prigimtis sugėrė iš nuolat stipriai stimuliuojamos aplinkos?
Perskaičiau ką parašiau ir nusijuokiau. Dieną pasitinku su šypsena, širdis pilna meilės, o rutina užpildyta svarbiomis man veiklomis. Kaip gera matyti ilgo darbo su savimi rezultatus. Išmokau save papildyti nepaisant to kas vyksta aplink mane.
Iš kur tada ateina tas sunkumas?
O sunkumas ateina, kai gyvenimas suteikia galimybę (arba priverčia) patobulinti savo asmenybę. Neseniai išsiskyriau, išsikrausčiau į kitą miestą (tai buvo mano jubiliejinis kraustymasis – 10 kartą per 10 metų.. pasidalinkite komentaruose kam dažnai tenka keisti namus, ar jau išmokote nebesureikšminti daiktų?), bandau priprasti prie naujos rutinos, ilgesnio važinėjimo į darbą ir vis dar ieškoti savo mėgstamiausios parduotuvės. Dažnai savęs paklausiu – ar taip bus visą likusį gyvenimą? O gal kada tai kardinaliai pasikeis?
Kol renku savo gyvenimišką patirtį ir ieškau atsakymų į man kylančius klausimus, nusprendžiau, kad noriu savo patirtimi pasidalinti su tavimi. Anksčiau labai to bijojau – ką pagalvos kiti? Kaip čia atrodys? Dabar šiek tiek pakeičiau požiūrį ir pasidarė lengviau. Svarbiau ne kiti, o aš – mano poreikis išreikšti save. Todėl sukaupusi visą drąsą dalinuosi šiuo įrašu ir su nekantrumu laukiu kas bus toliau 🙂