Man visko per daug..
Kiekvieną dieną išėjusi į lauką įkvepiu gaivaus ryto oro. Netoli esantis ežeras suteikia neparastos drėgmės ir gaivos kvapą. Kasdien pasidžiaugiu kur esu, kur gyvenu ir kaip sau leidžiu savęs nebesumažinti. Mėgautis tuo kaip turiu dabar ir leisti sau gyveti taip, kaip noriu šiuo metu.
Tačiau ne viskas taip magiška, kaip gali atrodyti iš šono. Niekada anksčiau apie tai nesusimąsčiau, bet šį kartą sąmoningai pastebėjau – kiekvieną kartą persikrausčiusi gyventi į naują vietą, jaučiu didžiulį nerimą..
Pamenu kai pirmą kartą atsikrausčiau į Šveicariją ar Elektrėnus – metus laiko bijojau kažką daryti viena. Atrodė taip nejauku, nepažįstama ir svetima įsilieti į rutiną, kurioje kiti gyvena kelerius metus ar net visą savo gyvenimą. Panašiai vyksta ir dabar. Vilniuje gyvenu jau nebe pirmą kartą (atvažiavusi studijuoti dar 2012 metais, tąkart sostinėje praleidau 9-rius metus), bet vis tiek sukausto nerimas ir baimė, kai pagalvoju, kad reikia užsirašyti į kirpyklą, nuvežti mašiną į servisą ar tiesiog po darbo nuvažiuoti į parduotuvę.. Viskas stimuliuoja, žmonių ir mašinų gausa erzina, o viduje jaučiu kaip kaupiasi ašaros – man visko per daug..
Taip stipriai pajaučiau tą mažą mergaitę savyje, kuri norėtų duoti ranką suaugusiam, kuris nuvestų ją ir parodytų, kad viskas čia yra saugu. Kartu suprantu, kad tas suaugęs žmogus šiuo metu esu aš pati ir visko vienu metu mažajai Eglutei neparodysiu. Reikia laiko. Todėl nespaudžiu savęs. Vienas žingsnelis – vienu metu. Viskas gerai, Eglute, (save vis raminu), tau viskas pavyks (pagalvoju ir ramiai kvėpuoju)..
Rašau šias mintis ir savimi didžiuojuos, kaip brandžiai tvarkausi su kylančiais jausmais. Nemeluosiu, tikrai būna pagalvoju – kodėl taip sunku? Kodėl man? Kodėl negali būti viskas gerai? Ar tikrai teisingą sprendimą priėmiau? Tačiau jau nebeleidžiu šioms mintims dominuoti. Išleidžiu sukilusius jausmus, pasigarsinu muziką ir leidžiu kūnui judėti. Palengvėja, o kartu sumažėja ir visą kūną kaustęs nerimas.
Eina antra savaitė, o aš jau patirkinau penkias artimiausias parduotuves, nuvažiavau į servisą ir susiradau plovyklą. Viskas pradeda aiškėti ir nebeatrodyti taip baisu 🙂
Kartais pasaulis tikrai atrodo, kaip viena didelė gąsdinanti problema. Ypatingai, kai esi jautrus žmogus. Taip stipriai jausti ne tik save, bet ir naują aplinką, kurioje esi – gali būti per daug sudėtinga. Tačiau svarbu nepasiduoti tam jausmui. Jis eis ir praeis. Reikės tik laiko ir kantrybės sau. Kol tavo jautri nervų sistema apsipras su pokyčiais ir suvoks, kad ten kur šiuo metu esi yra saugu.
Jeigu nori kraustytis, keisti aplinką ar gyvenamąją vietą, lai šis įrašas būna tavo ženklas, kad nepaisant nerimo ir baimės, kuriuos šiuo metu jauti, tau pavyks. Būk kantri/us, švelniai laikyk save už rankos ir leisk sau žengti mažus žingsnelius. Jų dėka suprasi kokią stiprią vidinę jėgą savyje turi ir kaip klaidingai pasauliui gali atrodyti, kad esi per silpnas ką nors pakeisti.